1460 m. liepos 10 d.

Tačiau ir išjojusi su Arturu būčiau atvykusi per vėlai. Karaliaus armija įsitaisė apkasuose už Nortamptono, apsitvėrė nusmailintais statiniais, kad neprajotų kavalerija, užsitaisė naująsias patrankas. Jorkai, vedami vaikėzo Edvardo, Maršo grafo, išdavikų lordų Fokonbergo ir paties Varviko, užgriuvo trimis pulkais kaip kruša. Žemė po žirgų kanopomis virto klampyne, raitelių puolimas buvo sulaikytas. Viešpats užleido ant maištininkų lietų, atrodė, kad jie žus purvyne. Jaunasis Edvardas Jorkas turėjo sukaupti paskutinę drąsą, kad vestų savo žmones per pelkyną švilpiant Lankasterių strėlėms. Jam tikrai nebūtų pavykę, jaunas jo veidas būtų puolęs į purvą, jei ne mūsų dešinio sparno vadas, lordas Grėjus iš Ridino, tą akimirką persimetęs į priešininkų pusę, pervedęs Jorko dalinius per barikadas ir puolęs saviškius įnirtingai kapoti. Lankasteriai buvo nustumti prie Neno upės, daug nuskendo, leisdami ateiti Varvikui ir Fokonbergui.

Kai laimi, Jorkai negailestingi. Eilinius paleidžia, o kiekvieną, vilkintį šarvus, žudo neprašę išpirkos. Dar blogiau, kad jie nužygiavo į mūsų stovyklą, surado karaliaus palapinę ir jo didenybę, susimąsčiusį, ramų lyg melstųsi savo koplyčioje ir tarsi laukiantį, kol paims kaip didžiausią mūšio trofėjų.

Šiurpu pagalvoti, bet tie išdavikai taip ir padarė.

Praėjus dviem dienoms mano vyras įeina į kambarį ruošiantis pietauti. „Palikite mus“, — įsako jis mano kambarinei, mergina dirsteli į mane, tačiau pastebėjusi pajuodusį šeimininko veidą išskuba iš kambario.

— Mano tėvas negyvas, — ištaria Henrikas be didelių įžangų. — Ką tik gavau žinią. Nortamptono purvyne Anglija prarado didį hercogą, o aš — brangų tėvą. Jo įpėdinis, mano sūnėnas, mažasis Henrikas Stafordas, neteko senelio ir globėjo.

Aikteliu lyg pritrūkusi oro.

— Apgailestauju. Labai užjaučiu, Henrikai.

— Paskerdė jį purvyne, bandantį užsėsti ant žirgo, — tęsia jis nieko neslėpdamas. — Jį, Šrousberio grafą, lordą Bomontą, lordą Egremontą... sąrašas begalinis. Praradome visą didikų kartą. Atrodo, karo taisyklės pasikeitė, niekas Anglijoje belaisvių neima ir išpirkos nebeprašo. Nesiūlo pasiduoti. Galioja kalavijo teisė, kiekvienas mūšis — iki galo. Laukinių įstatymas.

— O kaip karalius? — sudejuoju. — Juk jo nedrįso nuskriausti?

— Karalius sugautas, nugabentas į Londoną kaip kalinys.

— Kalinys? — Negaliu patikėti savo ausimis.

— Kaip kalinys.

— O karalienė?

— Su sūnumi dingusi.

— Dingusi?

— Nežuvusi. Manoma, kad pabėgo. Slapstosi. Kuo virto šalis?.. Mano tėvas...

Vyras nuryja širdgėlą ir pasisuka į langą. Už jo — kuplūs žali medžiai, gelsta laukai. Sunku įsivaizduoti purvynu virtusį lauką ir uošvį, tuščiagarbį aristokratą, užplumpintą bandant sprukti.

— Šįvakar menėje nepietausiu, — kimiai tęsia vyras. — Tu gali eiti arba valgyti savo kambariuose, kaip nori. Man teks joti į Nortamptoną parsigabenti tėvo kūno. Išjosiu auštant.

— Man labai gaila, — pakartoju tyliai.

— Šimtų sūnų laukia tokia kelionė, — atsako Henrikas. — Visi josime sužeistomis širdimis, galvodami apie kerštą. Šito aš ir bijojau, šito nenorėjau sulaukti. Kova ne garbinga, kaip atrodė, ne tokia, apie kokias dainuojama baladėse. Ji purvina, nuodėminga, nereikalinga, žuvo puikūs vyrai ir dar daugiau žus.

Man pavyksta nuslėpti savo baimę, kol vyras išjoja į kelią pietų pusėn, bet aišku, kad mane sukaustęs siaubas dėl Džaspero gyvybės. Jis turėjo būti ten, kur mūšis įnirtingiausias; nė kiek neabejojau, kad bet kas, susiruošęs prie karaliaus palapinės, turėjo praeiti pro mano svainį. Jis negali būti gyvas, jei karalius suimtas. Kaip galėtų, kai šitiek paguldė galvas?

Atsakymo sulaukiu vyrui nespėjus grįžti namo.

Sese,

Išgabenau svarbią damą su sūnumi į saugią vietą, jie slepiasi pas mane. Nesakysiu kur, jei šis laiškas pakliūtų į išdaviko rankas. Jai bus saugu su manimi, kol galės išvykti. Patyrėme pralaimėjimą, bet dar ne pabaiga, ji kupina drąsos ir pasirengusi kovoti toliau.

Dž.

Man prireikia šiek tiek laiko, kol suvokiu, kad jis išdangino iš kovos lauko karalienę ir saugiai paslėpė Velse. Aišku, kol ji laisva, mes turime vadą, nors karalius ir įkalintas; kol jos sūnus laisvas, turime sosto įpėdinį. Džasperas apsaugojo mus, apgynė tai, kas svarbiausia, ir aš nė kiek neabejoju, kad karalienei pas jį saugu. Džasperas slapsto ją Pembruke ar Denbio pilyje. Mano svainis taps artimas karalienei, neabejoju, ji liks dėkinga už globą. Jis bus tarsi jos riteris, tarnaus jai priklaupęs ant kelio, ji šuoliuos apsikabinusi grakščiomis rankomis jo liemenį. Suprantu, kad reikia nueiti į bažnyčią išpažinti pavydo nuodėmę, tik neišduodu, dėl ko pavydžiu.

Mano vyras grįžta niūrus palaidojęs tėvą ir nugabenęs savo sūnėną pas naują globėją. Mažasis Henrikas Stafordas, naujasis Bakingamo hercogas, vos penkerių, vargšelis. Tėvas žuvo kaudamasis už Lankasterius, kai jis buvo kūdikis, dabar berniukas prarado ir senelį. Mano vyrą šis smūgis sukrėtė, bet nepajėgiu jo užjausti; ką dar galima kaltinti dėl mūsų pralaimėjimo, jei ne jį, nutarusį likti namie, nors karalienė kvietė visus, nes atsidūrėme pavojuje? Mano uošvis krito, nes buvo įveiktas mūšyje. Kieno tai kaltė? Ar ne sūnaus, kuris neatjojo jam padėti? Henrikas pasakojo, kad Jorko hercogas įžengė į Londoną su karaliumi-kaliniu ir buvo sutiktas tyla. Atrodo, londoniečiai nėra visiški išdavikai, ir kai Jorkas uždėjo leteną ant marmurinio sosto skelbdamasis karaliumi, neatsirado norinčių jį paremti.

— Kaip tai įmanoma? — stebiuosi. — Mes juk turime karalių. Netgi Londono bedieviai tai žino.

Vyras atsidūsta, lyg išvargintas mano įsitikinimų, ir aš pastebiu, koks jis atrodo nuvargęs ir senas, su gilia raukšle tarp antakių. Sielvartas prislėgė jį su atsakomybe už namus. Jei mūsų karalius laikomas kaliniu, o valdžia atimta, tada kas nors paims mažąjį hercogą globoti, kad galėtų naudotis jo žemėmis. Jeigu mano vyras būtų prisidėjęs prie Lankasterių arba Jorkų, galėtų spręsti dėl sūnėno ateities, mūsų giminės ateities. Jeigu būtų pasistengęs, dabar galėtų būti vienas didžiausių. Bet kadangi jis nutarė likti namie, niekas su juo nesiskaitys. Jis pavertė save nieku. Svarbieji pasaulio sprendimai bus priimti be jo, jis negalės apsaugoti to, kas jam priklauso, nors gyrėsi galėsiąs.

— Jie sudarė sutartį.

— Kokią sutartį? — teiraujuosi. — Kas susitarė?

Vyras meta kelioninį apsiaustą tarnui. Sudrimba ant kėdės ir pamoja pažui nutraukti aulinius. Spėju, kad jis galbūt serga — atrodo toks pražilęs ir išvargęs. Aišku, jis labai senas tokiai kelionei, juk jam trisdešimt penkeri.

— Karalius išsaugo sostą iki mirties, jo įpėdiniu taps Jorkas, — trumpai paaiškina žvilgtelėjęs į mane ir nusisuka. — Žinojau, kad tau nepatiks. Nėra reikalo nerimauti, sutartis greičiausiai neilgam.

— Iš Velso princo atims jo teises? — man sunkiai sekasi rinkti žodžius, jaučiuosi labai sukrėsta. — Kaip galima būti Velso princu ir netapti karaliumi? Kaip kažkam toptelėjo mintis perlipti jam per galvą?

Henris gūžteli.

— Jūs visi būsite apiplėšti, visi, kurie rikiavotės įpėdinių eilėje. Nebesate valdanti giminė. Tavo sūnus nėra karaliaus giminė, juolab ne vienas iš sosto paveldėtojų. Karaliumi bus Jorkas ir jo giminė. Taip, — patvirtina man. — Jis iškovojo savo sūnums tai, ko niekas jam nedavė. Po šio karaliaus į sostą atsisės Jorko sūnūs. Naująją karalių liniją pradės Jorkų giminė. Lankasteriai liks ištikimi pusbroliai. Jie taip susitarė. Karalius prisiekė.

Jis pakyla ant sustingusių kojų ir pasuka į savo kambarius.

Sulaikau jį ranka.

— Bet kaip tik toks buvo Žanos regėjimas! — sušunku. — Kai jos karalius buvo nuverstas, o jo sostas perduotas kitam! Ji tą regėjo ir padėjo karūnuoti savo karalių Reimso katedroje nepaisydama susitarimo jo nekarūnuoti. Ji matė, kad Viešpaties tvarka sudarkyta, todėl kovėsi už tikrąjį įpėdinį.

Tai įkvėpė ją žygiams. Ji regėjo viziją apie tikrąjį karalių ir už jį kovėsi.

Vyras nesugeba išspausti man šypsenos kaip įpratęs.

— Na ir kas? Manai, kad sugebėtum paimti Velso princą Edvardą ir nugabenusi jį į Londoną karūnuotum karaliumi nepaisydama jo pralaimėjimo, nepaisydama šios sutarties? Vestum sutriuškintą armiją? Taptum Anglijos Žana?

— Kas nors juk turi tai padaryti, — sušunku įsikarščiavusi. — Negalima atimti iš princo sosto! Kaip jie galėjo sutikti? Kaip karalius galėjo tam pritarti?

— Kas žino, ką jis mąsto, vargšelis? — atsako vyras. — Kas žino, ar šiuo metu jis išvis mąsto, ar apskritai atsipeikėjęs? Ir jeigu jis užmigtų ar netgi numirtų, o Jorkai paimtų sostą, jie bent jau sugebėtų užtikrinti šalyje taiką.

— Ne tai svarbiausia! — šaukiu. — Jorkas nėra pašauktas Dievo. Jorkas nepriklauso pagrindinei Edvardo III linijai, jis ne iš karališkos giminės — mes esame! Aš esu! Mano sūnus yra! Karalius atsisako to, kas man skirta! — užsikūkčioju. — Aš gimiau karališko kraujo, mano sūnus gimė tapti karaliumi! Karalius negali paversti mūsų karališkais pusbroliais, mes gimę paveldėti sostą!

Henrikas pažvelgia į mane iš viršaus, ir rudos akys pajuosta iš pykčio.

— Gana, — suurzgia. — Esi kvaila jauna... kelių? — septyniolikos metų moteris. Tu nieko nesupranti, Margareta. Turėtum prikąsti liežuvį. Čia ne baladė ar pasaka, ne įdomus pasakojimas. Tai nelaimė, kuri kiekvieną dieną Anglijai kainuoja vyrų ir moterų gyvybes. Tai neturi nieko bendra su Žana Arkiete, neturi bendra su tavimi, ir, Dievas mato, neturi nieko bendra su Juo.

Jis atsiplėšia nuo manęs ir sunkiai užkopia laiptais į savo kambarį. Jo kojos sustingusios nuo ilgo sėdėjimo balne, jis šlubčioja šleivodamas. Palydžiu jį su neapykanta, prisidengusi delnu burną, kad negirdėtų raudos. Senas ir kvailas. Geriau žinau, kokia Dievo valia, ir Jis, kaip visada, Lankasterių pusėje.